Kernavė - Vilnius
Plačiai - trumpai - apie viską
Varžybų startas - Kernavė, pirmoji Lietuvos sostinė, rašytiniuose šaltiniuose minima nuo XIII a., tačiau pirmieji gyventojai čia kurėsi jau IX-VII tūkst. prieš mūsų erą. Dabar tai nedidelis, kiek mažiau nei 300 gyventojų turintis, ramus Širvintų rajono miestelis. 2004 m. Kernavė, kaip unikalus archeologijos ir istorijos vertybių kompleksas, buvo įtraukta į UNESCO Pasaulio paveldo sąrašą. Varžybų dalyviai šioje trasos dalyje galės pasigrožėti XX a. pradžios mūrine bažnyčia, Pajautos slėnio panorama bei penkiais, dar senosios sostinės laikus menančiais, piliakalniais.
Už nugarų paliekame Keranvės miestelį ir judame toliau! Nuo Pajautos slėnio vedantis asfaltuotas kelias greitai baigiasi, lauko kelias taip pat vis po truputį siaurėja, mažėja gyventojų sodybų, o įveikus apie 5 km sulaukiame ir pirmosios įkalnės - prasideda tikrasis trail ! Netrukus įbėgame į vieno gražiausių Lietuvoje - Neries regioninio parko teritoriją. Ties 9-uoju trasos kilometru prabėgame "Vilkų duobę" ir Grabijolų pilkapius. Miško kelias čia daro posūkį ir mes leidžiamės atgal prie Neries upės. Šioje vietoje, Pabarais vadinami Neries šlaitai atviri ir smėlėti. Iškart už jų takelis ypač susiaurėja, vietomis veda nuožulniu upės šlaitu, o vietomis tenka peršokti nuvirtusių medžių kamienius ar mažų upeliūkščių vagas. Nors didelių įkalnių čia nėra, techniškai atkarpa tikrai sudėtinga. Po kelių tokių kilometrų paliekame Neries pakrantę ir kylame link Airėnų II gyvenvietės. Priešakyje pora kilometrų plačiu ir lygiu žvyrkeliu (puiki proga pailsinti kojas), kurių pabaigoje ir pirmasis maitinimo punktas. Įveikta 16 km !
Atsigaivinę ir pasistiprinę atsargiai kertame kelią bei dar sykį leidžiames prie upės - tiesa šį kartą jau prie Dūkštos. Dūkštos upė pagrįstai vadinama ekstremaliausia Lietuvos kalnų upe: srovė čia srauni net ir karštais vasaros mėnesiais, upės vaga pilna įvairaus dydžio akmenų, apvirtusi medžiais, o vandens gylis retai kur viršija metrą. Iš abiejų pusių upę supa statūs, 30-40 metrų aukščio, šlaitai, kai kur virstantys tikrais skardžiais! Šiame, palyginti trumpame (4 km), ruože, savo kelyje sutiksime net tris piliakalnius (Karmazinų, Bradeliškių, Buivydų), dvi atodangas (Karmazinų, Dūkštų), prabėgsime senojo Bradeliškių vandens malūno liekanas, Šventąjį Daubų ąžuolą. Nuolatinis vandens čiurlenimas (kartais peraugantis ir į garsų šniokštimą) bei vingiuojantys mediniai laiptukai - tai neatsiejami šios atkarpos atributai. Pastarųjų čia įveiksite bent kelis šimtus.
Palikę Dūkštos slėnį, vos po poros kilometrų, pasiekiame Karmazinų poilsiavietę ir pažintinį taką. Miškas šioje vietoje šviesus ir atviras, takas vingiuoja tarp šimtamečių medžių, pilkapių, o galiausiai prisišlieja prie prie pat Neries upės. Gamtos vaizdai džiugina širdį, tačiau jau greitai jūsų organizmo laukia lengvas šokas. Lygus takas pradeda po truputį kilti, o prieš akis išdygsta ilga laiptų eilė, vedanti, net ant 65 m aukščio, Velniakampio atodangos viršaus. Pasiekus kalno viršų takelis atsimuša į žvyrkelį, kuriuo ir judame link Elniakampio ežero. Iki jo vos daugiau nei 1 km, o čia ir antrasis maitinimo punktas. Už nugarų jau 26,5 km.
Artimiausi 10 kilometrų veda Elniakampio/Šilėnų miškų masyvu. Didelių iššūkių čia nebus, tačiau labai svarbu pasirinkti tinkamą tempą ir gerai paskirstyti jėgas ateičiai - juk laukia dar apie 50 km! Takas šioje atkarpoje pakankamai platus, jog du žmonės galėtų laisvai bėgti greta. Pirmojoje jos dalyje lėtai, tačiau nuosekliai, kylame į viršų, kol pasiekiame Rastinėnų sodų kampą ( ties 32km). Čia trasa gręžiasi atgal link upės ir pradeda leistis žemyn. Ties 36km vėl išvystame Neries vandenis.
Staiga kelias pradeda siaurėti ir galiausiai pavirsta nykstančiu, vietomis tarp vėšlių nendrių vos įžiūrimu, takeliu. Taip upės pakrante judame apie kilometrą. Iki trečiojo maitinimo punkto jau mažiau nei 500 m, tačiau kaip ir visuomet yra vienas "bet", o tas "bet" šį kartą tai 70 m aukščio (!) Naujosios Rėvos piliakalnis. Keletas minučių sunkaus alsavimo ir viršūnė jau ranka pasiekiama, o čia ir trečiasis, taip lauktas, matinimas. Įveikta 38 km!
Nusileidę nuo Naujosios Rėvos piliakalnio prabėgame ir to paties pavadinimo kaimą . Kelis artimiausius kilometrus trasa veda prie pat Neries upės. Keliukas čia siauras, tačiau kieto grunto, lygus. Taip lengvai pasiekiame ir pusiaukelę. Nuo šiol trasoje galima tikėtis sutikti ir 42km distancijos dalyvius, tiesa pastarieji startavo 11 val., tad tikėtina, jog yra gerokai priekyje - vejames!
Ties 45 km, kirtus Čekonės upelį, sąlyginai lygi atkarpa baigėsi. Takas vietomis platus ir tvirtas, o vietomis, pažliugęs nuo gausybės Neries šlaitu tekančių upelių. Kalnai čia dar nėra labai dideli, tačiau palijus tampa tikrai slidūs. Štai taip pasiekiame 55-ajame kilometre esantį ketvirtąjį maitinimo punktą.
Gerai pasistiprinkite, nes maitinimo punktas šioje vietoje įrengtas ne atsitiktinai. Priešaky - ko gero sunkiausia trasos atkarpa. Per artimiausius 9 kilometrus jūsų laukia net trys didelės (~60 m) ir gausybė mažesnių įkalnių - viso ~300 m. vertikalaus sukilimo. Takai taip pat labai įvairūs: kai kur tai "singletrack" tipo lauko keliukas, kai kur kelias, nesunkiai pravažiuojamas automobiliu, o dalis trasos veda ir smelėta bei kalnuota keturačių trasa.
Įveikus šią atkarpą galima ir atsikvėpti. Ateinančius 4 kilometrus daug dažniau teks leistis nei kilti, sunkiausia jau įveikta, o ir maitinimo punktas jau visai šalia! Penktasis ir jau paskutinis maitinimo punktas jūsų lauks 68 km. Iki finišo jau mažiau nei 15km!
Nemažą likusio kelio dalį įveiksime visai šalia Neries upės: pralendame po Gariūnų tilto apačia ir pakrantės takeliu apibėgame visą Bukčių miško kilpą. Reljefas čia lygus, tik karktkartemis tenka peršokti nuvirtusį medį, ar palenktį galvą. Visai kitoks vaizdas atsiveria priešingame upės krante, kur matome stačius ir miškingus Gariūnų šlaitus.
Tik likus kiek daugiau nei 5 kilometrams iki finišo, ties Lazdynų tiltų išlendame iš miško ir pirmą kartą rimtai susiduriame su civilizacija. Tiesa ir tai neilgam. Kairėje pusėje paliekame Litexpo parodų rūmus ir "vėl į miškus"... Na o čia mus pasitinka paskutinioji trasos įkalnė (kylame ant Pilkakalnio atodangos) - pernai tapusi rimtu išbandymu kiekvienam...
Dar porą kilometrų trasa vingiuoja Karoliniškių kraštovaizdžio draustinio takais, pavadintais "kalnų keterų" ar "raguvų dugnų" vardais.
Ir štai... Vėl Neries pakrantė... Iš miško išnyrame tiesiai į Žveryno mikrorajono pakraštį, o priešakyje jau matosi tiltas į Vingio parką! Perbėgus tiltą paskutinysis kilometras iki finišo gal ir nebus pats lengviausias, bet tikrai vienas maloniausių gyvenime!
54-63 trasos kilometrų profilis